Pranciškaus pontifikato ketverių metų sukaktis tapo proga apmąstyti ir pateikti įžvalgas arba apibendrinimus apie šio pontifikato savitumus, akcentus ar tendencijas. Pateikiame kelis tokius apibendrinimus, subjektyvius, atspindinčius pačių jų autorių susidomėjimo sritis, bet tokiu būdu dar geriau parodančius, koks įvairus ir turtingas yra Pranciškaus pontifikatas.
Jėzuitas Antonio Spadaro, garsaus jėzuitų žurnalo „Civiltà Cattolica“ redaktorius, ne kartą asmeniškai bendravęs su Pranciškumi, lydėjęs jį kelionėse, aptaręs jo mokymą, išskyrė tokius popiežiaus Pranciškaus pontifikato įvykius, kaip kad kelionę į Lesbo salą Graikijoje, kurios metu kartu su ortodoksų vyskupais aplankė pabėgėlius; kelionę į Ameriką ir apaštalinį paraginimą „Evangelii gaudium“. Jėzuitas pabrėžia, kad šie įvykiai, nors ir labai išraiškingi, nėra izoliuoti ar atskirti nuo bendro Pranciškaus elgesio, priešingai, yra jo nuoseklumo iliustracija.
Kelionė į Lesbo salą, kartu su Atėnų arkivyskupu ir Konstantinopolio patriarchu, parodė, kad ekumenizmas nėra vien pačius krikščionis dominantys abstraktūs svarstymai, bet realus atsakymas į pasaulio poreikius, atsakymas, kurio pasauliui reikia ir kurio jis prašo. Kelionė į Ameriką, apsilankymas Jungtinių Tautų Organizacijoje išryškino popiežiaus, kaip pasaulinio moralinio lyderio, vaidmenį.
Iš popiežiaus Pranciškaus dokumentų jam asmeniškai, sakė t. Spadaro, ypač reikšmingas pirmasis didelis ir platus, programinis jo raštas – apaštalinis paraginimas „Evangelii gaudium“, kuriame iš tiesų yra viskas, visi pagrindiniai pontifikato akcentai, atspindintys tiek popiežiaus mąstymą, tiek konkrečią ganytojo patirtį. Kita vertus Pranciškus nėra tas, kurio mintys sutilptų į vieną dokumentą, į vieną literatūrinį žanrą, kaip tai iliustruoja, jėzuito žodžiais tariant, kai kurios „sprogstamos“ ryto homilijos šv. Mortos namuose.
Vienas iš fundamentalių Pranciškaus išsireiškimų, anot t. Spadaro, yra ne kartą popiežiaus pakartotas principas, jog „laikas yra viršesnis už erdvę“. Svarbu ne bet kokia kaina užkariauti teritorijas, bet pradėti procesus ir jiems duoti laiko subręsti. Šia prasme Pranciškaus pontifikatas gali būti pavadintas „sėjos pontifikatu“: jis sėja, siekia pradėti procesus, kurių „derlius“ bus surinktas vėliau. Žinoma, yra stipriai kritikuojančių Pranciškų ir tai rodo, kad pradėti procesai yra realūs. Kita vertus, oponavimas yra natūrali proceso ir laisvo nuomonių reiškimo dalis.
Lucetta Scaraffia, italų žurnalistė ir politikė, rašanti moterų ir feminizmo klausimais, Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose atkreipia dėmesį į vieną iš Pranciškaus pontifikato procesų: pastangas išardyti vyrų klerikalizmą ir paskatinti „moters teologiją“.
Apie neteisingumą moterų atžvilgiu Pranciškus ne kartą yra pasisakęs, kaip jam būdinga, tiesiai ir konkrečiai. Pavyzdžiui, kai pareiškė, kad Bažnyčioje pašaukimas tarnauti yra supainiojamas su tiesiog „tarnavimu“ tais atvejais, kai vienuolės tampa kunigų, vyskupų ar kardinolų tarnaitėmis. Popiežiui taip pat svarbu, kad bažnytinėse struktūrose atsirastų derama vieta moterims. Tai nėra pasyvus ir paprastas prisitaikymas prie modernybės, prie Vakaruose įvykusios socialinės revoliucijos, bet kvietimas permąstyti visą krikščionišką tradiciją šiuo klausimu, vystant „moters teologiją“, rašo Lucetta Scaraffia. Ji vardija kitus Pranciškaus sprendimus: Marijos Magdalietės šventei suteikti tą patį statusą, kaip apaštalų šventėms. Daug kas tai praleido pro akis šį iš tiesų revoliucinį, pirmą kartą istorijoje žengtą žingsnį. Kitas sprendimas: įkurti komisiją, atsiliepiant į seserų vienuolių prašymą, apie moterų diakonatą. Ir svarbi aplinkybė yra ta, kad šios komisijos sudėtyje pusė yra moterų. Galbūt irgi pirmą kartą istorijoje.
Žinoma, netrūksta feminisčių balsų, kurioms tai atrodo mažai svarbu ar per mažai, kurios visą dėmesį sutelkia tik į kunigystę moterims, tačiau, pasak Lucetta Scaraffia, popiežius Pranciškus atidarė duris, parodė kryptį, o dabar pačios moterys turi eiti pirmyn. Nebūtinai pačios norėdamos būti klerikalizmo dalimi, bet jį ardydamos.
Argentinietis rašytojas ir profesorius Santiago Kovadloff „l’Osservatore Romano“ puslapiuose atkreipia į dar vieną pamatinę Pranciškaus nuostatą - „periferijas atvesti į centrą“. Pranciškaus žodyne „periferija“ yra svarbus žodis. Tam tikra prasme, Pranciškus pats yra periferijos įsikūnijimas. Suprantama, kalbama ne vien apie geografiją, bet ir apie įvairiausias periferijų problemas, kurioms centras dažnai yra kurčias. Kita vertus, Pranciškus tai nedaro aklai, jis ragina ir periferiją klausti apie centrą ir apie ateitį: ar, konkrečiau, Vakarai vis dar yra dvasinis pasaulio avangardas? Ar prieštaravimai juose neištirpdo kultūrinės reikšmės? Kokia ateitis ten, kur veiksmingumas auga etikos, vertybių sąskaita, kur plečiasi neribojamas vartotojiškumas, kur lenktyniaujama ginklų gamyboje? Kokia Bažnyčios vieta tokiame kontekste, kaip ji gali prisidėti prie dvasinio atgimimo? (Vatikano radijas)
